Agrotsibe erebia: grybelio nuotrauka ir aprašymas
Agrotsibe erebia – sąlygiškai valgomų grybų rūšis, auganti lapuočių ir spygliuočių miškuose. Rūšiai būdingas tamsus kepurėlės atspalvis su raudonai rudu atspalviu ant stiebo.
Būdinga šio egzemplioriaus buveinė yra lapuočių arba spygliuočių miškai. Dažnai būna pelėno simbiozė su beržu, augimas prie šio medžio ypač greitas dėl mitybos ypatumų.
Kur auga agrocibe erebia
"Jie dažnai randami mažose grupėse arba pavieniuose egzemplioriuose."
Grupės augimas yra įprastas
Agrocibe erebia aktyvaus augimo laikotarpis yra vasara arba ruduo. Augimas prasideda birželio pabaigoje. Šis laikotarpis baigiasi rugsėjo viduryje – spalio pradžioje, priklausomai nuo regiono klimato ypatybių. Geografinės platumos yra įvairios: ypač paplitusi Šiaurės Amerikoje. Rusijoje agrocybe erebia randama vakarinės ir rytinės dalies miško juostoje, dažnai galima rasti Tolimuosiuose Rytuose, Urale ar Sibire.
Kadangi normaliam agrocybe erebia augimui ir vystymuisi būtinas nepakankamas drėgmės ir aukštesnės temperatūros poreikis, grybelis linkęs klestėti tarpekliuose, šalia slėnių ir atvirose vietose, apsuptose medžių. Grybelio augimas prie didmiesčių, pavyzdžiui, miško parkų, viešųjų parkų ir kelių teritorijų, nėra neįprastas.
Kaip atrodo agrocibe erebia
Išskirtinės fizinės veislės agrocybe erebium Cyclocybe savybės būdingos tik šiai genčiai. Šis grybas yra miniatiūrinio augimo, ne didesnis kaip 5 cm aukščio; jis turi trapią ir rafinuotą konstituciją. Kepurėlė putli, sultinga ir lygi, o stiebas plonas ir pritūpęs.
Agrocibe erebia yra šiek tiek rusvai tamsiai rudos spalvos. Spalvos bruožas yra žiedo formos raštas ant blyškios, beveik baltos kojos.
Šio pavyzdžio dangtelis yra suplotas, kūgio formos iš viršaus, besiplečiantis be aštrių išsikišimų. Kepurėlės skersmuo iki 7 cm, paviršius blizgus ir lipnus. Konsistencija gana tiršta, pastos konsistencija.
Vidinis paviršius turi daug raukšlių, spalva blyški, kreminės spalvos.
Agrocybea erebii koja yra maža, trapi ir tvarkinga, palyginti su didelės apimties skrybėle. Turi kreminį arba smėlio atspalvį. Ryškus skirtumas yra tai, kad stiebo viduryje yra plonas žieduotas pakraštys. Tai tvarkinga membrana, formuojanti savotišką šiai rūšiai būdingą maivymą. Spalva identiška kojos atspalviui - smėlio-pilka, be raštų ir dėmių, paprasta.
Išskirtinis šio pavyzdžio bruožas yra tai, kad viename iš jo priedų yra į maivą panašus išsikišimas.
Grybelio platinamos sporos yra rusvos spalvos, mažos ir skaidrios. Aromatas yra subtilus, šiek tiek vaisinis ir saldus.
Ar galima valgyti agrocybe erebia
Duomenys apie Agrocybe erebium valgomumą yra neaiškūs ir menkai suprantami, todėl grybas laikomas sąlyginai valgomu. Su grybų rinkėjais su šiomis rūšimis įprasta elgtis atsargiai. Tokių egzempliorių jokiu būdu negalima valgyti žalių dėl galimo toksinių medžiagų patekimo į žmogaus organizmą.
Grybų skonis
Šios rūšies grybų skonio profilis nėra ypač pastebimas. Jis yra neutralus, su atpažįstama grybams būdinga medienos esencija. Be to, palieka šiek tiek kartaus poskonio.
Netikras dvigubas
Grybų, panašių į šią rūšį, nerasta. Tarp šios įvairovės lengva atskirti net visos genties atstovus. Išskirtinis bruožas yra plonas maivymasis ant kojos. Atstovų su panašiomis išorinėmis savybėmis neberandama.
Naudoti
Agrocybe erebium valgymo atvejų neužfiksuota, o maisto ruošimo receptų nėra dėl mažai ištirto toksinio poveikio organizmo sistemoms ir organams.
Svarbu! Sąlygiškai valgomiems grybams reikia specifinio paruošimo būdo: šios rūšys kelis kartus, ne mažiau kaip 3 kartus, verdamos, sultinys nupilamas ir pakeičiamas švariu vandeniu.
Įvykdžius tam tikrus reikalavimus, grybai, kuriuos galima valgyti, yra apdorojami įvairiais būdais, pavyzdžiui, kepami ar troškinami. Tačiau nepaisant pakankamo šildymo, apsinuodijimo rizika vis tiek gali išlikti.
išvada
Agrocybe erebia turi ploną, subtilų sijoną, todėl tai tikrai atpažįstama įvairovė. Nepaisant švelnaus saldaus skonio ir subtilios tekstūros, grybas turi sąlyginai valgomos rūšies statusą; valgymas be tinkamo pasiruošimo gali būti pavojingas pratimas.
Įkeliama ...
